Po to kai kreipiausi į daugiau negu 100 kompanijų ieškodamas darbo vieną ryta pabudęs pagalvojau "šiandien yra ta diena, kai aš rasiu darbą". Pasiėmiau keturis CV atsisėdau ant savo motorolerio ir išvažiavau kur akys veda. Radau gražu restoranų rajonėlį įsikūrusį tarp golfo ir jachtų klubų. Visai atsipalaidavęs nuėjau į keturis restoranus - tik tiek CV turėjau. Viename iš karto susitariau dėl bandomosios dienos, kitas restoranas paskambino kitą dieną - su jais irgi susitariau dėl bandomosios dienos. Galų gale rinkosi ne mane, o rinkausi aš. :) Galiu pasakyti, kad darbo radimo paslaptis buvo atkaklumas ir pozityvus požiūris.
Taigi, dabar papasakosiu apie savo darbą. Dirbu padavėju ir kartais už baro. Restorano savininkė yra prancūzė, todėl restoranas yra su savotiška "aistra" - skoningas, jaukus ir panašus į rankdarbį (t.y. fabriko priešingybė). Darbe norint tikrai galima gerai jaustis. Kol kas į kolektyvą nespėjau pilnai įsilieti, bet bendra darbiai eina kartu gerti kokteilių, lieka po darbo atlikti kaip sakoma "Hospitality Reaserch" - kiekvienas save gerbiantis padavėjas ir barmenas turi žinoti skirtingų kokteilių ir gėrimų skonį. :) Mano alga 17 dolerių už valandą, dirbu kol kas tik po vieną arba dvi dienas per savaitę, bet šį mėnesį pradėsiu dirbti daugiau.
Aš esu labai patenkintas šituo darbu. Mano pareigos yra: šypsotis, gražiai atrodyti, mandagiai kalbėti ir nešioti maistą/priimti užsakymus. Dirbti nėra sunku, esu dirbęs daug sunkesnių darbų. Pasitaiko nemažai juokingų nesusipratimų pvz.: vienas klientas man sako: "I would like to have pure naked blond". Aš pradėjau juoktis, nes pamaniau, kad taip vietiniai juokauja - juk čia ne kokia Olandija ar Tailandas - Australijos restoranai paprastai "grynų nuogų blondinių" nepardavinėja nes tai draudžia įstatymai. Bet klientas nesijuokė. Po to išsiaiškinau, kad tai buvo alaus pavadinimas. Geras marketingas... Aiški klientų grupė... :)
Kai susiradau darbą Australijoje pasidarė nebebrangu ir atsirado daug draugu. Nebebrangu nes algos didelės, o kainos ne. Draugų atsirado nes gavęs algą pradėjau vaikščioti į taverną, prie baseino, į svečius ir pan... Vakarėlių čia begalybė. Užtenka nusipirkti vyno (4l kainuoja 20lt) ir nueiti iki baseino bendrabutyje, ten paprastai būna pilna žmonių, muzika. Nuo ketvirtadienio vakaro prasideda savaitgalis - važiuojam į klubus, tavernas, barus ir pan. Visi kartu važiuojam taksi ir dalinamės kainą. Po to kartu grįžtam - smagu, kad vienoj vietoj gyvena 150 studentų :) Per išeigines kartais užsikuriame griline ir darome BBQ (kepam mėsą ant griliaus) bendrabutyje. Kartais netgi bendrabučio savininkai organizuoja BBQ.
Bendrabutyje susipažinau su Filipiniečiu ir Saudo Arabu - trise važiavom į kaimyninį miestelį Byron Bay. Nuostabus miestelis: mažas ir jaukus, turi kelias centrines gatves iš abiejų gatvės pusių parduotuvės iš kurių kyšo stogas, išilgai dengiantis visą šaligatvį nuo salės, o nuo to stogo kaba parduotuvių reklamos. Atrodo tarsi senovinis kaubojų miestelis filmuose. O žmonių tiek kiek Vilniuje per naujus metus! Visi barai apsėsti, suoliukai, žolė, paplūdimys - visur žmonės. Kadangi atmosfera tokia jauki, atrodo, kad esi savo kieme, kuris pilnas senų gerų pažįstamų. Aš esu buvęs visuose žemynuose bent po du kartus išskyrus Pietų Ameriką ir Antarktidą, bet tokio kurlūrinio šoko dar nesu patyręs, kaip šitame mažame miestelyje. Mums visiem jis taip patiko, kad sakėm penktadieni po pietų sėsim į traukinį ir važiuosim į jį, tada visą naktį švęsim ir ryte traukiniu grįšim :) Taip niekam nereikės aukotis ir vairuoti.
Praleidęs du mėnesius Australijoje, manau, kad jau perkopiau sunkiausią periodą. Todėl dabar jaučiuosi gerai, turiu savo motorolerį, darbą, mokslus, turiu kelis žmones su kuriais leidžiu laiką. Žinau ką galima veikti kai lyja, ką veikti kai saulė šviečia. Pirmi du mėnesiai buvo sunkiausi, nuolatos ieškojau darbo, kainas daugindavau iš dviejų nes turėjau litus, nesusigaudžiau kaip reikia gyventi Australijoje. O dabar daug lengviau. Aišku pradedu pasiilgti namų - tiksliau žmonių. Bet internetu galiu bendrauti kiek noriu, aišku atsižvelgiant į laiko skirtumą :)
Darbo ieškau kaip tik išmanau. Internete ieškojau tol, kol bijojau eiti ir dalint CV mieste. Dabar internete neieškau nes man patinka pasivaikščiojant po miestą dalinti CV. Darbo ieškau visose vietose, kuriose norėčiau dirbti: viešbučiuose, kavinėse, parduotuvėse. Gan dažnai pamatau iškabas "Ieškome darbuotojų". Toks darbo ieškojimo būdas neša labai daug naudos. Bent jau man. Viena kad įveikiau savo baimę prašyt darbo, kita kad išmokau nepasiduoti kai man daug kartų pasako ne. Netgi kai daug kartų pasako ne. Galu gale visą dieną vaikštau, esu girdėjęs kad tai sveika, bet tai girdėjau Europoje, o čia tai gali būti ir žalinga - nes 2 is 3 70-mečių Australijoje serga odos vėžiu.
Dar vienas dalykas kurį išmokau ieškodamas darbo tai daryti dalykus maloniai vietoj tuo kad daryčiau juos greitai ir "stresingai". Tarkim suvokęs, kad nebėra autobuso į namus nes jau per vėlu, nusprendžiau prieš ką nors dėl to darydamas pavalgyti :). Pavalgius buvo daug lengviau spręsti problemą. Nevalgęs būčiau grįžęs namo anksčiau, bet būčiau buvęs daug piktesnis. :) Na šitą teoriją aš dar praktikuosiu ir tobulinsiu, tada už patentuosiu parašysiu knygą, išleisiu CD ir sukursiu mokymus. :D
Tai tokia mano asmeninė patirtis ieškant darbo. Jau išdalinau apie 40CV ir dar tiek pat elektroninių laiškų parašiau. Kol kas turiu vieną darbą - dirbu stadione, esu padavėjas korporatyvinių klientų ložėje. Darbas man patinka, tik gaila, kad jo mažai - tik tada kai vyksta varžybos. Vienos pamainos trukme apie 5-6h. Turiu vežioti maistą į ložes, padėti jį ant stalo, po kurio laiko paimti purvinas lėkštes ir nuvežti į virtuvę. Dar po kurio laiko nuvežti dar maisto, ir galiausiai nuvežti švarias lėkštes atgal į ložę. Visai nesudėtinga. :) Privalumai, kad dirbu kondicionuojamoje patalpoje, darbas nesunkus - sunkiausia dalis vaikščiojimas :) Nors iš tiesų tai sunkiausia dalis yra šampano pylimas į kriauklę ir krevečių metimas į šiukšlių dėžę - mums griežtai draudžiama valgyti arba gerti likučius.. :( O kadangi korporatyvinės ložės nuoma sezonui kainuoja daugiau negu 100 000Lt, tai dažniausiai klientai nepasikuklina užsisakyti per daug gėrimų ir maisto. Sako, kad dažnai pasižiūrėti varžybų ateina Australijos įžymybės. Gal... Bet kadangi aš nei vienos nežinau tai man visi vienodai nežymūs ten :)
Nors iš tiesų yra vienas australas žymesnis už kitus - vienas iš mano kolegų (vyresnysis padavėjas). Jis pasakojo man apie darbą, kur kas sudėta, kaip ką daryti ir pan. Tačiau, pasakojimo gale nebesupratau ar jis man pasakoja apie mūsų viršininkę, kuri turi medicinos diplomą, ar jis man pasakoja savo hm... fantazijas? Kodėl jis pasakotų tai žmogui sutiktam pirmą kartą gyvenime? Ir dar tokiomis aplinkybėmis? Virtuvėje? :| Sunerimau. Bet pagalvojęs nutariau, kad tai reiškia, jog jis tradicinių pažiūrų - puiku pagalvojau, nesusilauksiu papildomo dėmesio :D
Žodžiu, darbą čia susirasti nelengva ir aš vis dar ieškau antro darbo. Bet darbas čia geras. Ir algos geros - einant namo ir galvojant kiek padariau ir kiek uždirbau vos vos nepradėjo griaužti sąžinė. Bet nepradėjo. :)
Iš įžanginio kurso atsimenu tik tai, kad buvo nežmoniškai karšta. Buvo tik keturi banglentininkai - aš, brazilas, čekas ir estė. Kadangi mūsų buvo mažai mes ėjom į antrą koledžo aukštą į mažą salę (didžiojoje salėje buvo kiti studentai, kurių grupės didesnės), kurioje neveikė kondicionierius. "Valio" pagalvojau... buvo ypač karšta nes virš mūsų buvo tik stogas, įkaitintas saulės. Bet, kaip dažnai būna gyvenime, šita situacija turėjo savo pliusų - paskaita buvo labai trumpa :)
Per savaitę aš turiu atsimokyti dvidešimt valandų:
Aštuonias plaukioju (realiai per savaite keturias valndas plaukiojam ir keturias ruošiamės plaukioti :) )
Aštuonias darau namų darbus (realiai dvi valandas darau. Tai elementarus teksto suvokimas biuro tematika, skaitai knyga ir atsakineji i klausimus pvz.: kaip veikia faxo aparatas, kaip taisyklingai atsiliepti telefonu darbo metu, ka daryti jeigu sulauki grasinimo susprogdinti darboviete)
Dvi valandas joga.
Dvi valandas jie šiaip sau prideda - už tai, kad esu pradedantysis banglentininkas... Na.. Ką aš žinau. Logiška. ? :)
Plaukiojimas yra daug sunkesnins užsiemimas negu skamba žmogui mačiusiam tai filmuose :) Po pirmos savo pamokos aš dvi dienas negalėjau vaikščioti nes susižalojau pėdas (ne tik banglentės dėl to kaltos, aš nusitryniau kojas kai basas ėjau, o banglentės jas pribaigė, galiausiai eidamas iki mašinos ir vandenyno nusideginau pėdas į degantį be ugnies asfaltą ir žolę. Aš esu ėjes per degancias žarijas, kurios buvo 800 laipsnių karsčio, bet tas asfaltas, smėlis ir žolė man buvo neįtikėtinai sunkus išbandymas. Aš dar niekada niekur nebuvau susiduręs su tokio karščio žeme), bet namuose ne tik dėl to sėdėjau - dar dėl to, kad bijojau saulės, nes buvau labai nusvilęs. Vaistams išleidau apie 150lt. Tačiau nepaisant visko, aš išlaikiau plaukimo egzaminą, be kurio man nebūtų leidę lipti ant banglentės. Ir man pavyko atsistojus čiuožti jau ta skausmingą pirmąją dieną :)
Antras kartas buvo kur kas lengvesnis. Pirmiausia todėl, kad per savaitę mano pėdu oda jau buvo beveik spėjusi ataugti ir aš galėjau stovėti ir eiti. O kita priežastis kodėl buvo lengviau - tai bangos. Šį kartą jos buvo beveik tokio mažumo kaip Baltijos jūroje. Tai banglentėms čia tas pats kaip Toyota Land Cruiseriui gulintis policinkas. Taigi antroji banglenčių pamoka buvo ne banglenčių, o gulėjimo ir sėdėjimo pamoka - kol laukiam didelės bangos sėdim arba gulim ant banglentės. Vis tik pamokos gale buvo labai smagu, nes pasisekė "pasikinkyti" kelias bangas ir netgi sugebėjau padaryti "stilingą" posukį - t.y. atsitūpus ant lentos ir viena ranka už jos laikantis, o kita ranka braukiant per vandenį labai staigiai sukti į dešinę ( į karę tokio posūkio nėra ir niekas nedaro jo. Vėlgi...Logiška. ? :))
Pirma pamokos dalis buna banglentės, tada pertrauka, o tada arba vėl banglentės arba futbolas arba banglenčių dienoraščio pildymas. Taupydamas savo pėdų odos likučius nusprendžiau pasirinkti dienoraštį. Tai atrodė daugmaž taip: Po medžiu, ant kurio beje auga 40cm ilgio žirniai, - vis tik aš susilaikiau nuo jų valgymo - su kitais norinčiais pildyti dienoraštį ir vienu instruktoriumi pasitiesėme rankšluosčius. Tada pildėme dienoraštį. Wow.. :) Tai buvo nepaprastai varginantis ir neįtikėtimai ilgas 7min procesas. Dienoraštyje reikia parašyti dienos datą, laiką, bangų dydį, vėjo kryptį. (pasako insturktorius) Reikia įvertinti save 10 balų skalėje. Parašyti kokie pavojai tavęs tyko pleže ir vandendyne (visada tie patys - saulė, banglentininkai, gyvnūnai, srovės) ir parašyti ką ir KODĖL atsinešei pietums, dažniausiai nurodoma priežastis yra - šitas maistas gerai ištveria karštį, nes jį tenka palikti mašinoje trims valandoms, o mašina ant saulės, o lauke 32laispniai :) Po "varginančio" darbo insturktorius leido suprasti, kad mes turėtume toliau ir dar intensyviau dirbti, todėl aš pasidėjau knygas į šalį ir atsiguliau ant savo rankšluosčio. Galų gale insturktorius paklausė kiek valandu ir jam kažkas pasakė "jau metas eiti namo" ir tada mes ėjom namo. Tiksliau važiavom, nes papludimys yra toli nuo miesto.